Kasmet Suomijos Kontiolahčio sporto klubas organizuoja Biatlono senjorų tarptautinius čempionatus. Šiemet, kovo mėnesio 14-19 d., vyko jau jubiliejinis 20-as toks čempionatas. Čempionatuose gali dalyvauti kol kas visi norintys ne jaunesni kaip 35 metų techniškai tam pasiruošę dalyviai, atitinkamai užsiregistravę ir sumokėję starto mokestį (šiemet 150 ir 165 eurai priklausomai nuo mokėjimo datos). Varžybos vykdomos pagal Tarptautinės biatlono sąjungos (IBU) taisykles tik distancijas pritaikant dalyviams pagal jų amžiaus grupes, pvz. amžiaus grupei 55-59 metai sprinto rungties distancija sudarė 6 km, individualios rungties – 10 km, estafetei – 3 po 6 km. Kiekvienais metais šiuose čempionatuose vidutiniškai dalyvių skaičius padidėja apie 10 procentų: pvz. 2013 metais buvo 140 dalyvių, o 2017 metais – 192. Ženklus dalyvių skaičiaus didėjimas praktiškai prasidėjo po 2010 metais Slovėnijoje pravestų pirmųjų senjorų Žiemos žaidynių, iš kurių tuomet pavyko parsivežti ir prizinių vietų apdovanojimų. Su dalyvių skaičiaus augimu savaime aišku auga ir konkurencija trasose. Daugelis stipresnių komandų ir dalyvių tam ruošiasi gana rimtai: praveda ne vieną sporto stovyklą, sudalyvauja visoje serijoje parengiamuosiuose startuose ar kitose varžybose, atsiveža savo trenerius, tepėjus ir kitus pagalbininkus. Čempionatuose nevengia sudalyvauti ir kai kurios buvusios tarptautinės klasės žvaigždės, pvz., šiemet dalyvavo daugkartinis Pasaulio čempionatų ir Pasaulio taurės etapų įvairių prizinių vietų nugalėtojas Sergej Rožkov iš Rusijos. Šiemet biatlono senjorai susirinko net iš 13 įvairių Pasaulio valstybių ir nors iš Lietuvos aš buvau vienas, tačiau organizatoriai maloniai nustebino patalpindami Lietuvos trispalvę biatlono stadione tarp visų dalyvių šalių vėliavų pačiame vidury, geriausiai matomoje vietoje. Čempionatuose naudojama IBU nustatyta varžybų organizavimo ir pravedimo tvarka: registracija, neoficialios ir oficialios treniruotės, komandų kapitonų pasitarimas, ginklų ir inventoriaus kontrolė, prisišaudymas, startai ir t.t. Šiemetinis senjorų čempionatas dar buvo ypatingas tuo, kad vyko iškarto po Pasaulio taurės etapo Kontiolahtyje, todėl dar buvo likusi ir naudojama tam tikslui parengta galinga logistinė infrastruktūra. Atvykus į vietą po Lietuvos sniego bado stebino čia esanti jo gausa, todėl instinktyviai stengtasi per neoficialias ir oficialias treniruotes prisislidinėti, kas vėliau atsiliepė varžybose tam tikru raumenų vangumu.

Organizatorių vienas iš pagrindinių tikslų yra ne tik pravesti varžybas, bet ir sudaryti sąlygas buvusiems biatlonininkams ir mėgstantiems biatloną žmonėms susitikti, pabendrauti, motyvuoti juos toliau treniruotis ir būti sveikiems, užsiiminėti biatlonu visą gyvenimą. Mano manymu, tai yra ypatingai aktualu visuomenei senėjant, didėjant pagyvenusių žmonių skaičiui, todėl jų palaikymas kuo ilgesnį laiką darbinėje būklėje, mažinant jų išlaikymo naštą, yra gyvybiškai svarbus.

Biatlono senjorams Kontiolahtyje trasų reljefas parenkamas lengvesnis nei IBU varžybose, bet silpniau pasirengusiems dalyviams tai tampa tikru iššūkiu. Aišku asmeninius puikius rezultatus pasiekti, kai atvažiuoji po mažo sniego ir besniegio tam tikro periodo ir dar kai per varžybų savaitę atliktų tikrų šūvių ir startų skaičius praktiškai viršija per visą sezoną atliktų šūvių ir dalyvautų startų skaičių, yra gana sudėtinga, todėl užimtos vietos apie grupės vidurį gana dėsningos (rezultatus galima peržiūrėti svetainėje http://www.biathlon-kontiolahti.fi/masters/), sukelia motyvacijas geriau pasiruošti ir kitąmet pasitempti. Nors su amžiumi kartais rezultatas pradedamas vertinti ne užimtomis vietomis, o sugebėjimu startuoti ir sėkmingai finišuoti. Taip pat Suomijos oras senjorams per estafečių varžybas pažėrė siurprizų didelio snygio ir „uraganinio“ gūsingo vėjo, gerokai viršijančio 10 m/s greitį, pavidalu (pvz. dažniausiai naudojamų Standard Plus šovinių balistika: 3 cm nukrypimas 50 m atstume prie 4 m/s šoninio pastovaus vėjo). Todėl estafečių rungtyje ne tik nei viena komanda, bet ir visi dalyviai, išskyrus tik keletą laimingųjų, neišvengė glaudaus bendradarbiavimo su baudos ratu. Kadangi iš Lietuvos buvau vienas, tai estafetėms teko lipdyti internacionalinę komandą kartu su to amžiaus grupės į pagrindinę Latvijos komandą pagal rezultatus nepatekusio latvio ir lėtoko suomio. Tačiau tokia mūsų internacionalinė komanda visgisugebėjo aplenkti tos amžiaus grupės pagrindinę Latvijos komandą.

Be abejonės varžybų savaitės vinimi galima laikyti ir organizuotą teminę vakaronę, kurios metu buvo apdovanoti jau pravestų rungčių nugalėtojai ir prizininkai, galima buvo laisvai pabendrauti su įvairių šalių dalyviais. Vakaronės metu buvo pristatomas ir lazerinis biatlonas, kuris skiriasi nuo lazerinės įrangos biatlono šaudymo treniruotėms tuo, kad sudaromas tam tikras vizualus įspūdis pataikymo į taikinius metu. Bandant lazerinę ginkluotę ir atliekant įvairius pratimus (tikslaus šaudymo, greitošaudos ir t.t.) labai lengvai įeinama į azartą. Panašu, kad lazerinis biatlonas bus masiškai naudojamas žmonių poilsio ir pramogų vietose, atsiras ne tik pramoginis biatlonas, bet ir lazerinio biatlono atskiros rungtys, kurias be didelių investicijų galima pravesti bet kokioje vietovėje ar vietoje.

Po varžybų užsiduodi sau klausimą, ar tikrai verta vykti į gana aukšto lygio varžybas jei esi nepilnai pasiruošęs ar negalėjai tinkamai pasirengti. Atsakymas būtų – jeigu gali nulaikyti šautuvą ir užsisegti slides, tai tikrai verta.

Apie autorių: Vladas Suslavičius – biatlono veteranų rinktinės narys, Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vyriausiasis specialistas, technologijos mokslų daktaras, antraeilėse pareigose dirbantis Vilniaus Gedimino technikos universiteto docento pareigose.